2018 m.lapkritis
ž
ž
ž
Prancūzų rašytojas Gustavas Floberas kartą pasakė, kad Genuja - tai „sielą draskantis grožis“. Ir jis neklydo. Didžiausias Italijos jūrų uostas nestokoja didybės, iškilių pastatų, išpuoselėtų centrinių gatvių, žibančių miesto šviesų, bet tuo pačiu ir turi savo tamsų šešėlį, kuris būtent ir žavi nuotykių pasiilgusius keliautojus bei menininkus.
Genujos miestas buvo įkurtas dar IV a. pr. Kr., šią datą nustatė vietovę kasinėję ir senas graikų kapines aptikę archeologai. Manoma, kad Genuja dar etruskų laikais pelnė svarbaus Viduržemio jūros uosto titulą. Čia buvo aktyviai plėtojama laivyba ir prekyba. Kartaginiečiams sugriovus miestą, jį atstatė romėnai ir pavertė jį svarbiu Romos imperijos uostų, kurį vėliau nukovė frankai, saracėnai bei milaniečiais. Genuja stipriai konkuravo su kitais Italijos uostais ypač Venecija bei Piza.
Genujos architektūrinė panorama atskleis klaidžius miesto istorijos amžius, čia gausu didingų religinės paskirties pastatų, kurių amžius siekia net iki 700 metų. Genujos uostas ypač pralobo Ispanijos ekspedicijų į Ameriką metu. Po šių kelionių atsirado galimybė Europoje prekiauti kava. Legendos pasakoja, kad Genujoje gimė ir pats Kristupas Kolumbas, o Džiuzepė Garibaldis iš šio uosto išplaukė, norėdamas suvienyti Italiją. Pasibaigus didžiųjų geografinių atradimų amžiui, sumažėjo ir Viduržiemio jūros regiono prekybinė galia. Tačiau šis miestas ir toliau traukė pirklius bei keliautojus. 2006 m. Genujos senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą